BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘tiesa’

Pavėluotas ruduo žiemoje

2015-02-08

Įrašą radau savo užrašų knygutėje, jis darytas rudenį, tačiau kviečiu ir jus sugrįžti į tą gražiąją rudens savaitę, kai medžiai dar neapnuogina savo sielų.

Atėjo ruduo. Jis jau seniai puošia medžių lapus, bet darko žmonių jausmus. Ir aš nerandu kelio namo. Sėdžiu pučiant šaltam vėjui į veidą, ašaroja akys ir jau nebežinau, ruduo čia teka mano skruostais, ar jau pati byru dalimis savo pačios skruostais. O vėjas taip gražiai nešioja lapus. Sėdžiu parke ir gyvenu tuo. Kiek lapų, kiek žmonių, kiek džiaugsmo vaiko akyse… Ir nei vienas lapas nekliudo manęs. Visus, tik ne mane. Nematoma rudens. Ruduo manęs nepastebėjo. Vadinasi, tai ne ruduo teka mano skruostais. Sėdžiu džiaugsmingame parke ir suprantu - gražu iki skausmo. Atsiverčiu sąsiuvinį, kad pasižymėčiau šią dieną kaip tą, kada net ruduo mane pamiršo. Ir pasirodo jis. Be vėjo gūsio,tiesiog nusileidžia ant mano sąsiuvinio. Toks tyras ir nekaltas. Spaudžiu jį prie šlapio skruosto. Nuostabus rudeninis lapas. Tobulai geltonas. Su raudonais krašteliais. Atrodo kruvinas, išniekintas? Kažkoks liūdnas. Ir tą akimirką jis tampa man brangiausia, ką tik turiu. Pasirodęs, kai kentėjau, toks pat kenčiantis. Dedu jį tarp puslapių. Gaila, kad ten jis praras spalvas. O mano jausmai spalvų niekada nepraras. Ryškiai geltoni, su raudonais krašteliais. Ir nebereikia man grįžti namo. Kiek nedaug žmogui tereikia, kad jis akimirką būtų laimingas. Nebežiūriu į savo gyvenimą, skandinu jį to nuostabaus lapo kotelyje. Nemirk, lape. Ir aš jau šypsaus. Kiek mažai tereikia man. Aš viena, o mano širdyje vietos per daug. O aš vis dar tikiuosi, kad tai ruduo, o ne aš byra. Apsidairau. Ar niekas nemato? Tiek žmonių, o niekas nemato… Niekas negali atsakyti, kas po velnių rieda mano skruostais. O aš juk žinau, tik bijau pripažinti. Nes ne taip turi būti. Gyvenimas ne toks. Meilė ne tokia. Po daug romantinių partnerių - romantikos nebelieka.
O ruduo - juk tai poetų metas. Ir jokios romantikos… Vienatvės skausmingas džiaugsmas. Taip, taip. Skausmingas džiaugsmas - esti ir toks. Paklausit kas tai? Ir aš mielai jums paaiškinsiu - tai liūdesys, didesnis už baimę. Už neviltį. Tai tas jausmas, kai palaidoji savo jausmus po truputį, savavališkai. Užkasi kur nors po palinkusiu beržu, kad benamis šuo iškastų. Supratimas, kad nebeliko nieko ir nebebus viskas kaip seniau. Kad turi kasdien pakelti taurę, kad galėtum šypsotis bent viduje. Tas jausmas, kai nebeturi iš ko rinktis, todėl imi tai, ką tau duoda… Be pasirinkimo. Imi, kas liko. Kabiniesi už to, ką gauni. Todėl turi būti laimingas, turi džiaugtis.

Šiąnakt pasiimu tai, kas liko. Nes rytojui nebeliko nieko. Tai yra skausmingas džiaugsmas, mielieji. Gražaus jums praėjusio rudens.

Rodyk draugams

Šūdvabalio pamąstymai

2014-09-19

Ji atsuka savo šaltą nuostabią nugarą. Nuostabią, tačiau šaltą.

Nuostabu, tačiau šalta. Nuostabi, tačiau šalta. Norėčiau turėti ką nors, ką galėčiau mylėti visa širdimi, ne taip, kaip esu priversta mylėti. Pasirinkti teisingai. Klap klap. Pasirinkimas duotas tam, kad žmogus rinktųsi klaidingai. Tik šūdvabalis. Čia esu tik šūdvabalis. Kasdien tampantis savo didžiausią turtą - šūdą. O kiti žiūri ir sako - čia skarabėjas, karališkas, žiūrėk kaip dirba. Bet jie neužuodžia - aš tik šūdvabalis. Tampantis. Tampomas. Nieko neprašau, nes lyg ir neturiu ką duoti…

Neturiu dėl ko būti, bet vis dėl to, esu. Žiūriu į nuostabias akis. Nuostabias, tačiau šaltas, meluojančias akis. Ir nebenoriu jomis tikėti. Juk nieko neturiu, net pati savęs. Laikui bėgant, išbarsčiau save po dalį netinkamiems žmonėms. Ir likau tokia, kokios nepaėmė, tai, ko kitiems nereikėjo. Nebematau tos rožinės šviesos, nebetikiu, kad tu “niekada nepjausi žolės man miegant”. Tiesiog laukiu, kol vieną dieną pasakysi “Radau namus”. Nes su manim nėra namai. Šalta, bet nuostabi nugara. Mano mintys kaip Šarlotės voratinklis. Žavios pamatyti, mirtinos išgyventi. Aš jau užaugau.

Kalbėtis. Nuostabus, bet šaltas balsas. Nuostabus, bet šaltas. Jis niekada nekalbėjo su manimi. Tapau priešas. Man meluojama. Noriu pasakyti, kad žinau. Bet nereikia, tyla leidžia susirinkti meilės trupinius.O kažkada mes kaip pamišę mylėjom. Anądien Katedroj prašiau išsaugoti mudviejų meilę. Netikiu Dievu, tačiau neturėjau kur eiti… Prašiau išsaugoti, atgaivinti, grąžinti tai, kas darė mane žmogumi. Geru žmogumi. Mylinčiu ir mylimu.

Nuostabus ir mylimas, bet šaltas žmogus. Kuris nebelaiko manęs su savimi. Kuris žiūri, bet nebemato. O aš matau ir jaučiu. Jaučiu, kaip griūnu ir žinau - liko visai mažai.
Mažai laiko, mažai manęs.
Meluoji man, o aš nuo dabar meluosiu Tau. Nemeluosiu, tik nesakysiu tiesos. Juk pats man sakei, kad tai ne melas.

Saldus, bet šaltas melas. Noriu išimti tą šaltą, beširdę pabaisą, įsitaisiusią mano mylimojo širdyje ir įdėti ten savo juoką, savo prisiminimus. Ir ašaras, laimės ašaras, kai pagaliau jis man pasakė “aš tave myliu”… Šimtus kartų, nes prašiau, kad nesiliautų kartoti.. Labanakt, mielasis. Bučiuoju tave į skruostą. Mintyse.

Rodyk draugams