BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Įrašų tematika ‘istorija’

Nesugedęs, tik turintis istoriją

2015-02-13

Žmogus kartais pats nesuvoki, koks jautrus esi. Jautiesi tikras luitas, akmuo, o blogesnę dieną imi ir apsiverki žiūrėdamas parduotuvės reklamą apie šeimą. Ir net supranti kodėl. Juk kai taviškė griūna, tavo pažadėta super šeima, kai nebelieka pamato, ant kurio būtų galima statyti, tiesiog marini save asociacijomis ir prisiminimais. Viskas sudaužyta, kas dužo, viskas, kas klibėjo - išklibinta. O juk remontas toks brangus ir beprasmis…. Ar ne geriau nugriauti viską ir statyti iš naujo? Kūną krečia lengvas drebulys. Ne miego trūkumas, ir ne nuovargis čia.. Tik baimė ir įtampa.

Ir tiesiog keliesi. Prisiverti kasdien nuveikti kažką, kam paprastai sakytum “kitą kartą”… Ir taip, Tavo gyvenimas tikresnis, įvairesnis. Spėji nuveikti daug daugiau. Bet esi priverstas meluoti sau, užimti save. Veikla juk neužpildo tuščios širdies ir skylės sieloje?
Nes juk be šeimos nėra prasmės, tiesa? Ir Tu taip stengiesi tame žmoguje įžiūrėti savo ateitį, priversti protą išspausti užmarštį. Tiesiog nusileidi. Nes labiau už viską nori Jo veide matyti ne tik Judviejų praeitį. C c c, apleidot vienas kitą. Leidot atsiverti žaizdoms, laukėt kol jos supūliuos. O dabar negyja. Tiesiog negyja. Ir skauda kasdien vis labiau. Atsikvoši ir suvoki, kad sėdi girtas bare, trenkiantis rūkalais. Ir viskas tik tam, kad pamirštum save ir galėtum nusišypsoti. Nebūni savimi, bet tuomet ilsiesi nuo visų… Ir pabaigi baisiame šaltyje, nejausdamas savo kojų. O kūną vėl ima krėsti vidinis drebulys. Tau sako, kad esi gražus žmogus. Dirbi, gauni daug arbatpinigių, bet ne už tai, koks esi. Už tai, kokiu apsimeti. Ir vėl viskas baigiasi šaltyje… su sąsiuviniu, kur lieji savo mintis.

Laikas sustoja, atrodo, jog niekada nebegrįši namo. O gal čia geriau? Tušti namai. Ilgesio skonis kiekviename kampe graužia liežuvį, bet vis vien eini ir laižai savo prisiminimus. O jei grįši, ir Tas žmogus bus namie, jausiesi dar blogiau. Juk kai Jis toli ir todėl negali Jo turėti, Tu gali įvertinti atstumą. Bet kur kas baisesnis ir neįvertinamas atstumas tampa tada, kai žmogus visai šalia, bet kartu daug toliau nei kažkada iki šiol. Ir nebežinai jau, ar geriau leisti sau numirti lengvesniu būdų, tiesiog nesikelti, nesugalvoti nei vienos priežasties… Ar visgi neprarasti vilties? Juk Tu taip retai pasiduodi… O šeimos atsisakyti negali.

Ir vis tas vidinis drebulys. Negali to paaiškinti. Nori miego, peršti akis, bet negali užmigti. Nes bijai likti vienas.. o kai išaušta, ramiau užmerki akis. Ir Tu taip pavargai… Taip labai pavargai viską laikyti savyje, tiek minčių, tiek paslapčių… Kaip kirminėliai graužia Tave iš vidaus. Neatmazgysi šito voratinklio. Bet vis bandai, bandai, bandai ir bandai.
Nenuilstanti skruzdėlytė skuba namo, kol skruzdėlynas įsileidžia ją… O jei nespės? O jei sutems, kas jai naktį nutiks vienai miške?

Sulaistė Tavo sąsiuvinį alumi. Dabar jis turi istoriją. Taip reikia žiūrėti į sugadintus daiktus. Pagalvoti, kad jie dabar turi išskirtinę istoriją. Na, aš nesu sugadinta, tai kas, kad sulaistyta. Aš tik turiu savo istoriją…

Rodyk draugams