BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Šūdvabalio pamąstymai

Ji atsuka savo šaltą nuostabią nugarą. Nuostabią, tačiau šaltą.

Nuostabu, tačiau šalta. Nuostabi, tačiau šalta. Norėčiau turėti ką nors, ką galėčiau mylėti visa širdimi, ne taip, kaip esu priversta mylėti. Pasirinkti teisingai. Klap klap. Pasirinkimas duotas tam, kad žmogus rinktųsi klaidingai. Tik šūdvabalis. Čia esu tik šūdvabalis. Kasdien tampantis savo didžiausią turtą - šūdą. O kiti žiūri ir sako - čia skarabėjas, karališkas, žiūrėk kaip dirba. Bet jie neužuodžia - aš tik šūdvabalis. Tampantis. Tampomas. Nieko neprašau, nes lyg ir neturiu ką duoti…

Neturiu dėl ko būti, bet vis dėl to, esu. Žiūriu į nuostabias akis. Nuostabias, tačiau šaltas, meluojančias akis. Ir nebenoriu jomis tikėti. Juk nieko neturiu, net pati savęs. Laikui bėgant, išbarsčiau save po dalį netinkamiems žmonėms. Ir likau tokia, kokios nepaėmė, tai, ko kitiems nereikėjo. Nebematau tos rožinės šviesos, nebetikiu, kad tu “niekada nepjausi žolės man miegant”. Tiesiog laukiu, kol vieną dieną pasakysi “Radau namus”. Nes su manim nėra namai. Šalta, bet nuostabi nugara. Mano mintys kaip Šarlotės voratinklis. Žavios pamatyti, mirtinos išgyventi. Aš jau užaugau.

Kalbėtis. Nuostabus, bet šaltas balsas. Nuostabus, bet šaltas. Jis niekada nekalbėjo su manimi. Tapau priešas. Man meluojama. Noriu pasakyti, kad žinau. Bet nereikia, tyla leidžia susirinkti meilės trupinius.O kažkada mes kaip pamišę mylėjom. Anądien Katedroj prašiau išsaugoti mudviejų meilę. Netikiu Dievu, tačiau neturėjau kur eiti… Prašiau išsaugoti, atgaivinti, grąžinti tai, kas darė mane žmogumi. Geru žmogumi. Mylinčiu ir mylimu.

Nuostabus ir mylimas, bet šaltas žmogus. Kuris nebelaiko manęs su savimi. Kuris žiūri, bet nebemato. O aš matau ir jaučiu. Jaučiu, kaip griūnu ir žinau - liko visai mažai.
Mažai laiko, mažai manęs.
Meluoji man, o aš nuo dabar meluosiu Tau. Nemeluosiu, tik nesakysiu tiesos. Juk pats man sakei, kad tai ne melas.

Saldus, bet šaltas melas. Noriu išimti tą šaltą, beširdę pabaisą, įsitaisiusią mano mylimojo širdyje ir įdėti ten savo juoką, savo prisiminimus. Ir ašaras, laimės ašaras, kai pagaliau jis man pasakė “aš tave myliu”… Šimtus kartų, nes prašiau, kad nesiliautų kartoti.. Labanakt, mielasis. Bučiuoju tave į skruostą. Mintyse.

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (2) | “Šūdvabalio pamąstymai”

  1.   arijaus rašo:

    …graudu bet kad jau taip Dievas MOTERIMS palinkėjo… durnas aš, nes vis dar bandau Dievą kažkaip suprasti ir pateisinti…

  2.   redbirdinsnow rašo:

    Kaip Marcinkevičius rašė:
    Ir gali būt: suniekintas, pamintas,
    Išliksiu gyvas, pilnas, kaip ir tu.
    Aš noriu, aš galiu, aš būsiu tau paminklas,
    Kad visados nešiotumeis mane kartu. :)

    Moterų širdys iš prigimties pilnos rūpestingumo, nieko čia nepakeisi, dėkui už komentarą, Arijau:)

Rašyk komentarą