BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Archyvas: Rugsėjis, 2014

Jūsų nelaimei, meilė egzistuoja.

2014-09-20

Deja, bet meilė yra. Ir ji visur aplink. Jūsų nelaimei.
Tai meilė alsuoja Jums šalčiu į veidą vakare. Būtent meilė perbėga nugara, kuomet išsigąsti. Ne kas kitas, tik meilė neleidžia Jums užmerkti akių, kai esate pervargę. Linkiu Jums nesapnuoti Meilės. Gražuolės meilės, atsklendžiančios nakčia ant pjautuvo formos mėnulio, delne besinešančios ryškų Jūsų žvaigždyną. Nesapnuokit tos meilės, kuri ryte kutena Jūsų kojų pirštus ragindama keltis. Tos pačios žavingos meilės, kurios veidas ryte ir būna Saulė, kuri kasdien tik auga ir ryškėja. Kuri besąlygiškai šildo Jūsų kątik iš miego nubudusį kūną. Meilė visur ir visada. Gatvėje sėdinčio šunelio akyse. Savo darbo nekenčiančios pardavėjos piniginėje. Nesapnuokite. Nesapnuokite tos meilės, kuri švelniu mostu priverčia sustoti ir vėl plakti Jūsų širdį. Savo maža, bet galinga ranka. Ranka, kurią pajautęs supranti - tai ji. Nesapnuokite jos. Raudonos, raudonos. Ryškios, ryškios. Tos meilės, kuri sukas šokdindama pasaulio vėjus. Tos, kuriai paklūsta visa aplink. Tos, kuri stabdo potvynius, uraganus ir žemės drebėjimus ten, kur Jūs einate. Tos klaikiai jaudinančios, skausmingai tolimos, galingos meilės, tipenančios pirštų galiukais šaltame pasaulyje ir po savęs paliekančios ramybę chaose. Tos nematomos, vienintelės meilės, kuri kužda į Jūsų ausį, lyg mažytis Amūras, padėdama priimti tik gerus sprendimus. Nesapnuokite jos, šiukštu. Naivios, užsimerkusios prieš neteisybę. Mažytės, kurios nematote, ir kuri nemato. Kuri gali įskaudinti, arba būti įskaudinta. Kai užmerksit akis, ji ateis. Nepamirškit. Neišvengiamai, ji ateis. Tyloj lauks ji. Sėdės tyli ir niūniuos neaiškią melodiją. Ir Jūs pamiršit, jog sakiau nesapnuoti. Tada įsiklausysit į tą melodiją. Ir išgirsit. Išgirsit viso pasaulio paslaptį. Ir ta gražuolė meilė.. Ji iškart ateis. Ateis besiplaikstančia suknele be vėjo. Matysit jos raudonas lūpas, rūpesčio pilnas akis, rankas, laikančias prie krūtinės prispaustą viltį, atsidavimą ir ištikimybę, ir būsit jau visai tikri - tai ji. Graži ir tikra. Tai bus meilė.

Ir Jūs nesupratot manęs, Jūs ją sapnavot. Jūs ją pasikvietėt. JŪSŲ NELAIMEI, JI IŠEIS, VOS JĄ SUSAPNUOS KITAS.

ARGI AŠ JUMS NESAKIAU?

Rodyk draugams

Viskas yra žaidimas

2014-09-19

Žiūriu į tą buvusią man mieliausią nosytę ir galvoju: juk tai Tu privedei mane prie beprotybės. Štai ir dvidešimt pirmojo amžiaus problema. Nereikėjo, nereikėjo su manimi žaisti, jei žinojai, kad visi žaislai Tau greitai atsibosta.

O aš klydau. Daugybę kartų, ir pripažįstu tai tavo akyse. Bet atsikvošėjau - gana man kentėti. Juk tai mane nuoširdžiai mylintis, tikras žmogus. Deja, jau per vėlu. Ir man nepavyko surinkti jos į vietas. Meilės. Nepavyko sutvarkyti. Matau, kaip kasvakar užmiegi, kaip kas rytą keliesi, girdžiu kaip kvėpuoji. Ir visgi esame du visiškai nesusiję žmonės. Kur buvom mudu, dabar likau aš ir Tu.

Aš žinau visą melą, puikiai jį pažįstu. Bet tyliu. Ir laukiu. Aš nepamiršiu, kaip ir nepamiršiu to, jog su manimi nėra Tavo namai, kaip ir to, kad gali lengvai pamiršti, jog esu.

Mylėsiu Tave iki paskutinio atodūsio, tačiau Dievas suklydo. Čia ne mano gyvenimas, čia ne mano vieta.

Rodyk draugams

Šūdvabalio pamąstymai

2014-09-19

Ji atsuka savo šaltą nuostabią nugarą. Nuostabią, tačiau šaltą.

Nuostabu, tačiau šalta. Nuostabi, tačiau šalta. Norėčiau turėti ką nors, ką galėčiau mylėti visa širdimi, ne taip, kaip esu priversta mylėti. Pasirinkti teisingai. Klap klap. Pasirinkimas duotas tam, kad žmogus rinktųsi klaidingai. Tik šūdvabalis. Čia esu tik šūdvabalis. Kasdien tampantis savo didžiausią turtą - šūdą. O kiti žiūri ir sako - čia skarabėjas, karališkas, žiūrėk kaip dirba. Bet jie neužuodžia - aš tik šūdvabalis. Tampantis. Tampomas. Nieko neprašau, nes lyg ir neturiu ką duoti…

Neturiu dėl ko būti, bet vis dėl to, esu. Žiūriu į nuostabias akis. Nuostabias, tačiau šaltas, meluojančias akis. Ir nebenoriu jomis tikėti. Juk nieko neturiu, net pati savęs. Laikui bėgant, išbarsčiau save po dalį netinkamiems žmonėms. Ir likau tokia, kokios nepaėmė, tai, ko kitiems nereikėjo. Nebematau tos rožinės šviesos, nebetikiu, kad tu “niekada nepjausi žolės man miegant”. Tiesiog laukiu, kol vieną dieną pasakysi “Radau namus”. Nes su manim nėra namai. Šalta, bet nuostabi nugara. Mano mintys kaip Šarlotės voratinklis. Žavios pamatyti, mirtinos išgyventi. Aš jau užaugau.

Kalbėtis. Nuostabus, bet šaltas balsas. Nuostabus, bet šaltas. Jis niekada nekalbėjo su manimi. Tapau priešas. Man meluojama. Noriu pasakyti, kad žinau. Bet nereikia, tyla leidžia susirinkti meilės trupinius.O kažkada mes kaip pamišę mylėjom. Anądien Katedroj prašiau išsaugoti mudviejų meilę. Netikiu Dievu, tačiau neturėjau kur eiti… Prašiau išsaugoti, atgaivinti, grąžinti tai, kas darė mane žmogumi. Geru žmogumi. Mylinčiu ir mylimu.

Nuostabus ir mylimas, bet šaltas žmogus. Kuris nebelaiko manęs su savimi. Kuris žiūri, bet nebemato. O aš matau ir jaučiu. Jaučiu, kaip griūnu ir žinau - liko visai mažai.
Mažai laiko, mažai manęs.
Meluoji man, o aš nuo dabar meluosiu Tau. Nemeluosiu, tik nesakysiu tiesos. Juk pats man sakei, kad tai ne melas.

Saldus, bet šaltas melas. Noriu išimti tą šaltą, beširdę pabaisą, įsitaisiusią mano mylimojo širdyje ir įdėti ten savo juoką, savo prisiminimus. Ir ašaras, laimės ašaras, kai pagaliau jis man pasakė “aš tave myliu”… Šimtus kartų, nes prašiau, kad nesiliautų kartoti.. Labanakt, mielasis. Bučiuoju tave į skruostą. Mintyse.

Rodyk draugams