Kas čia? Šio puslapio pagalba gali išsaugoti įrašą tolimesniam naudojimui, arba parodyti savo draugams per socialinius tinklus. Pranešimą apie įrašą galima nusiųsti ir el. paštu.

Kur norite publikuoti?

Nusiųsk draugui el. paštu

E-mail It
2015-02-08

Pavėluotas ruduo žiemoje

Publikuota: Be temos

Įrašą radau savo užrašų knygutėje, jis darytas rudenį, tačiau kviečiu ir jus sugrįžti į tą gražiąją rudens savaitę, kai medžiai dar neapnuogina savo sielų.

Atėjo ruduo. Jis jau seniai puošia medžių lapus, bet darko žmonių jausmus. Ir aš nerandu kelio namo. Sėdžiu pučiant šaltam vėjui į veidą, ašaroja akys ir jau nebežinau, ruduo čia teka mano skruostais, ar jau pati byru dalimis savo pačios skruostais. O vėjas taip gražiai nešioja lapus. Sėdžiu parke ir gyvenu tuo. Kiek lapų, kiek žmonių, kiek džiaugsmo vaiko akyse… Ir nei vienas lapas nekliudo manęs. Visus, tik ne mane. Nematoma rudens. Ruduo manęs nepastebėjo. Vadinasi, tai ne ruduo teka mano skruostais. Sėdžiu džiaugsmingame parke ir suprantu - gražu iki skausmo. Atsiverčiu sąsiuvinį, kad pasižymėčiau šią dieną kaip tą, kada net ruduo mane pamiršo. Ir pasirodo jis. Be vėjo gūsio,tiesiog nusileidžia ant mano sąsiuvinio. Toks tyras ir nekaltas. Spaudžiu jį prie šlapio skruosto. Nuostabus rudeninis lapas. Tobulai geltonas. Su raudonais krašteliais. Atrodo kruvinas, išniekintas? Kažkoks liūdnas. Ir tą akimirką jis tampa man brangiausia, ką tik turiu. Pasirodęs, kai kentėjau, toks pat kenčiantis. Dedu jį tarp puslapių. Gaila, kad ten jis praras spalvas. O mano jausmai spalvų niekada nepraras. Ryškiai geltoni, su raudonais krašteliais. Ir nebereikia man grįžti namo. Kiek nedaug žmogui tereikia, kad jis akimirką būtų laimingas. Nebežiūriu į savo gyvenimą, skandinu jį to nuostabaus lapo kotelyje. Nemirk, lape. Ir aš jau šypsaus. Kiek mažai tereikia man. Aš viena, o mano širdyje vietos per daug. O aš vis dar tikiuosi, kad tai ruduo, o ne aš byra. Apsidairau. Ar niekas nemato? Tiek žmonių, o niekas nemato… Niekas negali atsakyti, kas po velnių rieda mano skruostais. O aš juk žinau, tik bijau pripažinti. Nes ne taip turi būti. Gyvenimas ne toks. Meilė ne tokia. Po daug romantinių partnerių - romantikos nebelieka.
O ruduo - juk tai poetų metas. Ir jokios romantikos… Vienatvės skausmingas džiaugsmas. Taip, taip. Skausmingas džiaugsmas - esti ir toks. Paklausit kas tai? Ir aš mielai jums paaiškinsiu - tai liūdesys, didesnis už baimę. Už neviltį. Tai tas jausmas, kai palaidoji savo jausmus po truputį, savavališkai. Užkasi kur nors po palinkusiu beržu, kad benamis šuo iškastų. Supratimas, kad nebeliko nieko ir nebebus viskas kaip seniau. Kad turi kasdien pakelti taurę, kad galėtum šypsotis bent viduje. Tas jausmas, kai nebeturi iš ko rinktis, todėl imi tai, ką tau duoda… Be pasirinkimo. Imi, kas liko. Kabiniesi už to, ką gauni. Todėl turi būti laimingas, turi džiaugtis.

Šiąnakt pasiimu tai, kas liko. Nes rytojui nebeliko nieko. Tai yra skausmingas džiaugsmas, mielieji. Gražaus jums praėjusio rudens.

Patiko (0)


Atgal į: Pavėluotas ruduo žiemoje