BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Nesugedęs, tik turintis istoriją

2015-02-13 parašė redbirdinsnow

Žmogus kartais pats nesuvoki, koks jautrus esi. Jautiesi tikras luitas, akmuo, o blogesnę dieną imi ir apsiverki žiūrėdamas parduotuvės reklamą apie šeimą. Ir net supranti kodėl. Juk kai taviškė griūna, tavo pažadėta super šeima, kai nebelieka pamato, ant kurio būtų galima statyti, tiesiog marini save asociacijomis ir prisiminimais. Viskas sudaužyta, kas dužo, viskas, kas klibėjo - išklibinta. O juk remontas toks brangus ir beprasmis…. Ar ne geriau nugriauti viską ir statyti iš naujo? Kūną krečia lengvas drebulys. Ne miego trūkumas, ir ne nuovargis čia.. Tik baimė ir įtampa.

Ir tiesiog keliesi. Prisiverti kasdien nuveikti kažką, kam paprastai sakytum “kitą kartą”… Ir taip, Tavo gyvenimas tikresnis, įvairesnis. Spėji nuveikti daug daugiau. Bet esi priverstas meluoti sau, užimti save. Veikla juk neužpildo tuščios širdies ir skylės sieloje?
Nes juk be šeimos nėra prasmės, tiesa? Ir Tu taip stengiesi tame žmoguje įžiūrėti savo ateitį, priversti protą išspausti užmarštį. Tiesiog nusileidi. Nes labiau už viską nori Jo veide matyti ne tik Judviejų praeitį. C c c, apleidot vienas kitą. Leidot atsiverti žaizdoms, laukėt kol jos supūliuos. O dabar negyja. Tiesiog negyja. Ir skauda kasdien vis labiau. Atsikvoši ir suvoki, kad sėdi girtas bare, trenkiantis rūkalais. Ir viskas tik tam, kad pamirštum save ir galėtum nusišypsoti. Nebūni savimi, bet tuomet ilsiesi nuo visų… Ir pabaigi baisiame šaltyje, nejausdamas savo kojų. O kūną vėl ima krėsti vidinis drebulys. Tau sako, kad esi gražus žmogus. Dirbi, gauni daug arbatpinigių, bet ne už tai, koks esi. Už tai, kokiu apsimeti. Ir vėl viskas baigiasi šaltyje… su sąsiuviniu, kur lieji savo mintis.

Laikas sustoja, atrodo, jog niekada nebegrįši namo. O gal čia geriau? Tušti namai. Ilgesio skonis kiekviename kampe graužia liežuvį, bet vis vien eini ir laižai savo prisiminimus. O jei grįši, ir Tas žmogus bus namie, jausiesi dar blogiau. Juk kai Jis toli ir todėl negali Jo turėti, Tu gali įvertinti atstumą. Bet kur kas baisesnis ir neįvertinamas atstumas tampa tada, kai žmogus visai šalia, bet kartu daug toliau nei kažkada iki šiol. Ir nebežinai jau, ar geriau leisti sau numirti lengvesniu būdų, tiesiog nesikelti, nesugalvoti nei vienos priežasties… Ar visgi neprarasti vilties? Juk Tu taip retai pasiduodi… O šeimos atsisakyti negali.

Ir vis tas vidinis drebulys. Negali to paaiškinti. Nori miego, peršti akis, bet negali užmigti. Nes bijai likti vienas.. o kai išaušta, ramiau užmerki akis. Ir Tu taip pavargai… Taip labai pavargai viską laikyti savyje, tiek minčių, tiek paslapčių… Kaip kirminėliai graužia Tave iš vidaus. Neatmazgysi šito voratinklio. Bet vis bandai, bandai, bandai ir bandai.
Nenuilstanti skruzdėlytė skuba namo, kol skruzdėlynas įsileidžia ją… O jei nespės? O jei sutems, kas jai naktį nutiks vienai miške?

Sulaistė Tavo sąsiuvinį alumi. Dabar jis turi istoriją. Taip reikia žiūrėti į sugadintus daiktus. Pagalvoti, kad jie dabar turi išskirtinę istoriją. Na, aš nesu sugadinta, tai kas, kad sulaistyta. Aš tik turiu savo istoriją…

Rodyk draugams

Pavėluotas ruduo žiemoje

2015-02-08 parašė redbirdinsnow

Įrašą radau savo užrašų knygutėje, jis darytas rudenį, tačiau kviečiu ir jus sugrįžti į tą gražiąją rudens savaitę, kai medžiai dar neapnuogina savo sielų.

Atėjo ruduo. Jis jau seniai puošia medžių lapus, bet darko žmonių jausmus. Ir aš nerandu kelio namo. Sėdžiu pučiant šaltam vėjui į veidą, ašaroja akys ir jau nebežinau, ruduo čia teka mano skruostais, ar jau pati byru dalimis savo pačios skruostais. O vėjas taip gražiai nešioja lapus. Sėdžiu parke ir gyvenu tuo. Kiek lapų, kiek žmonių, kiek džiaugsmo vaiko akyse… Ir nei vienas lapas nekliudo manęs. Visus, tik ne mane. Nematoma rudens. Ruduo manęs nepastebėjo. Vadinasi, tai ne ruduo teka mano skruostais. Sėdžiu džiaugsmingame parke ir suprantu - gražu iki skausmo. Atsiverčiu sąsiuvinį, kad pasižymėčiau šią dieną kaip tą, kada net ruduo mane pamiršo. Ir pasirodo jis. Be vėjo gūsio,tiesiog nusileidžia ant mano sąsiuvinio. Toks tyras ir nekaltas. Spaudžiu jį prie šlapio skruosto. Nuostabus rudeninis lapas. Tobulai geltonas. Su raudonais krašteliais. Atrodo kruvinas, išniekintas? Kažkoks liūdnas. Ir tą akimirką jis tampa man brangiausia, ką tik turiu. Pasirodęs, kai kentėjau, toks pat kenčiantis. Dedu jį tarp puslapių. Gaila, kad ten jis praras spalvas. O mano jausmai spalvų niekada nepraras. Ryškiai geltoni, su raudonais krašteliais. Ir nebereikia man grįžti namo. Kiek nedaug žmogui tereikia, kad jis akimirką būtų laimingas. Nebežiūriu į savo gyvenimą, skandinu jį to nuostabaus lapo kotelyje. Nemirk, lape. Ir aš jau šypsaus. Kiek mažai tereikia man. Aš viena, o mano širdyje vietos per daug. O aš vis dar tikiuosi, kad tai ruduo, o ne aš byra. Apsidairau. Ar niekas nemato? Tiek žmonių, o niekas nemato… Niekas negali atsakyti, kas po velnių rieda mano skruostais. O aš juk žinau, tik bijau pripažinti. Nes ne taip turi būti. Gyvenimas ne toks. Meilė ne tokia. Po daug romantinių partnerių - romantikos nebelieka.
O ruduo - juk tai poetų metas. Ir jokios romantikos… Vienatvės skausmingas džiaugsmas. Taip, taip. Skausmingas džiaugsmas - esti ir toks. Paklausit kas tai? Ir aš mielai jums paaiškinsiu - tai liūdesys, didesnis už baimę. Už neviltį. Tai tas jausmas, kai palaidoji savo jausmus po truputį, savavališkai. Užkasi kur nors po palinkusiu beržu, kad benamis šuo iškastų. Supratimas, kad nebeliko nieko ir nebebus viskas kaip seniau. Kad turi kasdien pakelti taurę, kad galėtum šypsotis bent viduje. Tas jausmas, kai nebeturi iš ko rinktis, todėl imi tai, ką tau duoda… Be pasirinkimo. Imi, kas liko. Kabiniesi už to, ką gauni. Todėl turi būti laimingas, turi džiaugtis.

Šiąnakt pasiimu tai, kas liko. Nes rytojui nebeliko nieko. Tai yra skausmingas džiaugsmas, mielieji. Gražaus jums praėjusio rudens.

Rodyk draugams

Jūsų nelaimei, meilė egzistuoja.

2014-09-20 parašė redbirdinsnow

Deja, bet meilė yra. Ir ji visur aplink. Jūsų nelaimei.
Tai meilė alsuoja Jums šalčiu į veidą vakare. Būtent meilė perbėga nugara, kuomet išsigąsti. Ne kas kitas, tik meilė neleidžia Jums užmerkti akių, kai esate pervargę. Linkiu Jums nesapnuoti Meilės. Gražuolės meilės, atsklendžiančios nakčia ant pjautuvo formos mėnulio, delne besinešančios ryškų Jūsų žvaigždyną. Nesapnuokit tos meilės, kuri ryte kutena Jūsų kojų pirštus ragindama keltis. Tos pačios žavingos meilės, kurios veidas ryte ir būna Saulė, kuri kasdien tik auga ir ryškėja. Kuri besąlygiškai šildo Jūsų kątik iš miego nubudusį kūną. Meilė visur ir visada. Gatvėje sėdinčio šunelio akyse. Savo darbo nekenčiančios pardavėjos piniginėje. Nesapnuokite. Nesapnuokite tos meilės, kuri švelniu mostu priverčia sustoti ir vėl plakti Jūsų širdį. Savo maža, bet galinga ranka. Ranka, kurią pajautęs supranti - tai ji. Nesapnuokite jos. Raudonos, raudonos. Ryškios, ryškios. Tos meilės, kuri sukas šokdindama pasaulio vėjus. Tos, kuriai paklūsta visa aplink. Tos, kuri stabdo potvynius, uraganus ir žemės drebėjimus ten, kur Jūs einate. Tos klaikiai jaudinančios, skausmingai tolimos, galingos meilės, tipenančios pirštų galiukais šaltame pasaulyje ir po savęs paliekančios ramybę chaose. Tos nematomos, vienintelės meilės, kuri kužda į Jūsų ausį, lyg mažytis Amūras, padėdama priimti tik gerus sprendimus. Nesapnuokite jos, šiukštu. Naivios, užsimerkusios prieš neteisybę. Mažytės, kurios nematote, ir kuri nemato. Kuri gali įskaudinti, arba būti įskaudinta. Kai užmerksit akis, ji ateis. Nepamirškit. Neišvengiamai, ji ateis. Tyloj lauks ji. Sėdės tyli ir niūniuos neaiškią melodiją. Ir Jūs pamiršit, jog sakiau nesapnuoti. Tada įsiklausysit į tą melodiją. Ir išgirsit. Išgirsit viso pasaulio paslaptį. Ir ta gražuolė meilė.. Ji iškart ateis. Ateis besiplaikstančia suknele be vėjo. Matysit jos raudonas lūpas, rūpesčio pilnas akis, rankas, laikančias prie krūtinės prispaustą viltį, atsidavimą ir ištikimybę, ir būsit jau visai tikri - tai ji. Graži ir tikra. Tai bus meilė.

Ir Jūs nesupratot manęs, Jūs ją sapnavot. Jūs ją pasikvietėt. JŪSŲ NELAIMEI, JI IŠEIS, VOS JĄ SUSAPNUOS KITAS.

ARGI AŠ JUMS NESAKIAU?

Rodyk draugams

Viskas yra žaidimas

2014-09-19 parašė redbirdinsnow

Žiūriu į tą buvusią man mieliausią nosytę ir galvoju: juk tai Tu privedei mane prie beprotybės. Štai ir dvidešimt pirmojo amžiaus problema. Nereikėjo, nereikėjo su manimi žaisti, jei žinojai, kad visi žaislai Tau greitai atsibosta.

O aš klydau. Daugybę kartų, ir pripažįstu tai tavo akyse. Bet atsikvošėjau - gana man kentėti. Juk tai mane nuoširdžiai mylintis, tikras žmogus. Deja, jau per vėlu. Ir man nepavyko surinkti jos į vietas. Meilės. Nepavyko sutvarkyti. Matau, kaip kasvakar užmiegi, kaip kas rytą keliesi, girdžiu kaip kvėpuoji. Ir visgi esame du visiškai nesusiję žmonės. Kur buvom mudu, dabar likau aš ir Tu.

Aš žinau visą melą, puikiai jį pažįstu. Bet tyliu. Ir laukiu. Aš nepamiršiu, kaip ir nepamiršiu to, jog su manimi nėra Tavo namai, kaip ir to, kad gali lengvai pamiršti, jog esu.

Mylėsiu Tave iki paskutinio atodūsio, tačiau Dievas suklydo. Čia ne mano gyvenimas, čia ne mano vieta.

Rodyk draugams

Šūdvabalio pamąstymai

2014-09-19 parašė redbirdinsnow

Ji atsuka savo šaltą nuostabią nugarą. Nuostabią, tačiau šaltą.

Nuostabu, tačiau šalta. Nuostabi, tačiau šalta. Norėčiau turėti ką nors, ką galėčiau mylėti visa širdimi, ne taip, kaip esu priversta mylėti. Pasirinkti teisingai. Klap klap. Pasirinkimas duotas tam, kad žmogus rinktųsi klaidingai. Tik šūdvabalis. Čia esu tik šūdvabalis. Kasdien tampantis savo didžiausią turtą - šūdą. O kiti žiūri ir sako - čia skarabėjas, karališkas, žiūrėk kaip dirba. Bet jie neužuodžia - aš tik šūdvabalis. Tampantis. Tampomas. Nieko neprašau, nes lyg ir neturiu ką duoti…

Neturiu dėl ko būti, bet vis dėl to, esu. Žiūriu į nuostabias akis. Nuostabias, tačiau šaltas, meluojančias akis. Ir nebenoriu jomis tikėti. Juk nieko neturiu, net pati savęs. Laikui bėgant, išbarsčiau save po dalį netinkamiems žmonėms. Ir likau tokia, kokios nepaėmė, tai, ko kitiems nereikėjo. Nebematau tos rožinės šviesos, nebetikiu, kad tu “niekada nepjausi žolės man miegant”. Tiesiog laukiu, kol vieną dieną pasakysi “Radau namus”. Nes su manim nėra namai. Šalta, bet nuostabi nugara. Mano mintys kaip Šarlotės voratinklis. Žavios pamatyti, mirtinos išgyventi. Aš jau užaugau.

Kalbėtis. Nuostabus, bet šaltas balsas. Nuostabus, bet šaltas. Jis niekada nekalbėjo su manimi. Tapau priešas. Man meluojama. Noriu pasakyti, kad žinau. Bet nereikia, tyla leidžia susirinkti meilės trupinius.O kažkada mes kaip pamišę mylėjom. Anądien Katedroj prašiau išsaugoti mudviejų meilę. Netikiu Dievu, tačiau neturėjau kur eiti… Prašiau išsaugoti, atgaivinti, grąžinti tai, kas darė mane žmogumi. Geru žmogumi. Mylinčiu ir mylimu.

Nuostabus ir mylimas, bet šaltas žmogus. Kuris nebelaiko manęs su savimi. Kuris žiūri, bet nebemato. O aš matau ir jaučiu. Jaučiu, kaip griūnu ir žinau - liko visai mažai.
Mažai laiko, mažai manęs.
Meluoji man, o aš nuo dabar meluosiu Tau. Nemeluosiu, tik nesakysiu tiesos. Juk pats man sakei, kad tai ne melas.

Saldus, bet šaltas melas. Noriu išimti tą šaltą, beširdę pabaisą, įsitaisiusią mano mylimojo širdyje ir įdėti ten savo juoką, savo prisiminimus. Ir ašaras, laimės ašaras, kai pagaliau jis man pasakė “aš tave myliu”… Šimtus kartų, nes prašiau, kad nesiliautų kartoti.. Labanakt, mielasis. Bučiuoju tave į skruostą. Mintyse.

Rodyk draugams

Labas, Pasauli?

2014-02-14 parašė redbirdinsnow

Mano siela šiandien serga. Matau kaip šiluma naikina mano mylimą sniegą ir mano siela nyksta kartu su juo. Ne sniegu. O Juo. Kaip stipriai serga mano siela. Dairytis per petį tikintis, kad jis eina iš paskos. Ieškoti  jo praeivių veiduose. Matyti jo veidą, liesti ranką .. bet jaustis taip, lyg būtumėte du nepažįstami žmonės. Sukurtas prisirišimo jausmas. Priklausomybė. Užsimerkti ir įsivaizduoti, kad Tau gera. Ne toks turi būti gyvenimas, ne toks. Gera kartoti sakinius keliskart. Jie ima skambėti vis kvailiau, žodžiai netenka prasmės ir pradedi galvoti, kad esi dėl nieko nekaltas. Prasmė. Prasmė. Prasmė. Prasmė. Prasmė. Prasmė. Prasmė. Iš prasmingo žodžio lieka pajuoka, o iš prasmingo gyvenimo – išjuoka. Nuogas, šleikštus dykinėjimas.

Rodyk draugams